Fizikas, kuriuo gali didžiuotis Lietuva

lzb.lt, 2022-03-29

Straipsnio originalas: obzor.lt, 2022-03-22

Iš rusų kalbos vertė Irena Miškinienė

Prof. Pinchos Fridberg, Vilnius

Kuomet esi perkopęs 80 metų ribą ir senas nuvargęs arkliukas, vos vilkdamas kojas, veža tave „funem yarid“ (jidiš: „iš mugės“, Šolom Aleichemo formulė), prieš akis vis dažniau iškyla artimiausių ir brangiausių žmonių, jau palikusių šį pasaulį, veidai. Tėvų, dovanojusių man gyvybę. Mano Mokytojų, siųstų likimo.

Mudu susipažinome pirmąją mano studentiško gyvenimo dieną. O buvo taip. Pirmakursių susirinkime, skirtame 1956 mokslo metų pradžiai, aš, tuomet fizikos fakulteto studentas, atsitiktinai atsidūriau greta linksmos ir sąmojingos chemijos fakulteto studentės Anetos. Neslėpsiu, dekanų pamokymų klausėmės nedėmesingai (juk mudviem po 18!), daugiausiai plepėjom apie gyvenimą. Valanda pralėkė nepastebimai, ir drauge patraukėme namo. Už šimto metrų nuo pastato Naugarduko gatvėje, kuriame tuomet buvo fizikos ir chemijos fakultetai, sutikome kresną sportišką jaunuolį su akiniais. Tai buvo Anetos pusbrolis. Susipažinome. Netrukus sužinojau, kad Anetos tėvai žuvo Kauno gete ir ja rūpinosi Jošua tėvai.

Būdamas trečiame kurse ėmiau lankyti Vilniuje organizuojamą atominės spektroskopijos seminarą. Iki šiol pamenu, kaip dėmesingai jo dalyviai klausėsi kiekvieno Levinsono žodžio.

Pradėsiu nuo svarbiausio: jis buvo padorus žmogus.

Šiame apibūdinime nevartojami tokie žodžiai kaip „išskirtinai“, „labai“, „ypač“. Tai nėra atsitiktinumas. Gyvenimas man įrodė, kad „padorumas“ negali būti matuojamas jį laipsniuojant, šią savybę žmogus arba turi, arba ne. Ir nieko šiuo atveju aiškinti nereikia: normalus žmogus supras, kas turima omenyje.

Jis buvo Geras fizikas teoretikas.

Kelios jo Idėjos įtrauktos į šiuolaikinės fizikos analus. Šiuo atveju aš sąmoningai pavartojau paprastą žodį „Geras“ vietoje įprastų klišinių „žymus“, „genialus“, „didis“. Visais laikmečiais Geras fizikas nėra dažnai sutinkamas: didžiąją masę visuomet sudaro Vidutiniai – „darbštuolės bitutės“, be kurių kasdienio ir kruopštaus darbo negali būti įgyvendinta nė viena Idėja.

Jis buvo Pedagogas iš Dievo malonės.

Jis, kaip joks kitas žmogus, mokėjo labai paprastai paaiškinti sudėtingiausią fizikos reiškinį.

Jis buvo Geranoriškas, visiškai nekonfliktiškas žmogus.

Jo nemėgti galėjo tik tie žmonės, kurie buvo užkrėsti nacionalizmo, antisemitizmo ir/arba pavydo jo talentui bacilomis.

Tai žodžiai iš mano straipsnio, kuris 2008 metais buvo paskelbtas keturiomis kalbomis – rusų, lietuvių, anglų ir jidiš:

Mano Alma mater – Vilniaus universitetas, teorinės fizikos katedra. Siaura specializacija – atomo spektroskopija. Baigęs studijas gavau paskyrimą į „pašto dėžutę“/vert: įslaptinta įstaiga/. Buvau laimingas, nes išvengiau darbo fizikos mokytoju bendrojo lavinimo mokykloje.

1961 metų rugpjūčio 1 d. aš, kupinas vilčių ir lūkesčių, peržengiau ypatingo režimo skyriaus slenkstį. Šiame skyriuje buvo kuriama SAD matavimo technika. Skyriaus viršininkė pasikvietė vienos laboratorijos vyriausiąjį inžinierių. Tarusi jam „Štai jums pastiprinimas!“, su manimi atsisveikino. Anksčiau paminėtas vyriausiasis inžinierius nusivedė mane į laboratoriją, pasodino prie stalo, ant kurio stovėjo kažkoks prietaisas, ir paklausė, ar gerai „raukiu“ apie SAD techniką. Į klausimą atsakiau klausimu: „O kas yra SAD?“. Tuomet jis pasidomėjo, ar gyvenime esu matęs lituoklį? Teko linktelėti galva. Tada einantis laboratorijos vadovo pareigas žmogus nedelsdamas įdavė man į rankas lituoklį ir, liepęs lituoti teflono vamzdelius bolometriniams galios matuokliams, pridūrė: „Po dviejų savaičių grįš iš atostogų viršininkas, tegul jis suka galvą, ką su tavimi daryti“.

Sukandęs dantis pradėjau lituoti. Keikiau visą pasaulį. Laikas slinko kankinamai lėtai. Galiausiai iš atostogų grįžo laboratorijos viršininkas Simonas Solomonovičius Felas. Susipažinome. Ilgai nelaukęs jam pareiškiau: „Arba duokite darbo pagal specialybę, arba išleiskite“. Jo atsakymas buvo toks: „Neseniai vienoje Kijevo „pašto dėžutėje“ radijo lokacinių stočių potencialui matuoti ėmė naudoti nereguliuojamą sferinės formos aido rezonatorių (NAR, rus. БЭР), kurio radiusas 5-7 kartus didesnis už bangos ilgį. Tačiau išryškėjo trūkumas: kai kuriuose dažniuose jis „nenori“ rezonuoti. Mums pavesta atlikti matavimus, išsiaiškinti trūkumo prigimtį ir, jei pavyktų, pasiūlyti būdą, kaip jį ištaisyti. Štai Jums reali užduotis: jei pajėgsite iki naujamečio išsiaiškinti problemos esmę, galėsite ir toliau dirbti galva, priešingu atveju trejus metus /vert: pagal tuo metu galiojusį įstatymą/ teks padirbėti rankomis“.

Nežinodamas, nuo ko pradėti, nuėjau patarimo pas Juziką. Taip meiliai draugai vadino Lietuvos MA dirbusį fiziką teoretiką Jošua Benjaminovičių Levinsoną. Man pasisekė: problema Juziką sudomino. Pasikalbėję mudu pradėjome tyrinėti SAD elektrodinamiką ir per keturis mėnesius sukūrėme anksčiau minėtų rezonatorių teoriją. Nesigilindamas į smulkmenas pasakysiu, kad eksperimentas visiškai patvirtino skaičiavimų rezultatus. Tokiu būdu pasaulį išvydo serijinis gaminys NAR-636 (rus. БЭР-636) . O Juzikas tapo mano mokytoju, nors buvo už mane vyresnis tik šešeriais metais.

Būtent Levinsonas buvo SAD elektrodinamikos Vilniaus mokyklos pradininkų: nuo 1962 metų ir iki išvykstant į Černogolovką /vert: Maskvos sritis/ 1968 metais jis buvo Vilniaus radijo matavimo prietaisų mokslinių tyrimų instituto teorinių skaičiavimų laboratorijos konsultantas (turėjo 0,5 vyriausiojo mokslo darbuotojo etato). Mokykla gyvavo beveik 30 metų – iki Sovietų Sąjungos griūties. Per šį laikotarpį laboratorijos darbuotojai paskelbė daugiau nei šimtą straipsnių (pirmųjų devynių straipsnių bendraautoriumi buvo Levinsonas), kuriuos spausdino pagrindiniai sovietų („TSRS Mokslų akademijos pranešimai“, „Radiotechnika ir elektronika“, „Aukštųjų mokyklų žinios, Radijo fizika“, „Technininės fizikos žurnalas“ /rus. «Доклады Академии наук СССР», «Радиотехника и электроника», «Известия ВУЗов, Радиофизика», «Журнал технической физики»/) ir Amerikos (IEEE Trans. on AP, IEEE Trans. on MTT, Microwave Journal) žurnalai.

Pirmoji Juziko gyvenimo pusė yra susijusi su Lietuva. Apie šią pusę norėčiau papasakoti. Papasakoti, vadinant daiktus jų tikraisiais vardais.

Juzikas gimė Kaune 1932 metų kovo 22 dieną. Kaip yra žinoma, beveik visi Kauno žydai pražuvo Holokausto liepsnose. Juziką išgelbėjo tėvai, per stebuklą sugebėję pabėgti į Rusijos gilumą. Tuoj po karo šeima grįžo į Lietuvą, ir 1949 metais jis, aukso medalininkas, sugebėjo įstoti į vieną prestižiškiausių TSRS aukštųjų mokyklų – Maskvos inžinerinės fizikos institutą (MIFI).

Netrukus į talentingą studentą, pasižymintį netrivialiu mąstymu ir besidomintį moksliniu darbu, atkreipė dėmesį 31 metų profesorius V. Levičius – akademikų L. Landau ir A. Frumkino mokinys, fizikinės-cheminės hidrodinamikos kūrėjas, TSRS Mokslų akademijos narys korespondentas (1958), vėliau tapęs aktyviu kovotoju už Tarybų Sąjungos žydų teises. Tačiau šiam tandemui nebuvo lemta sutvirtėti. 1953 metais, vykstant „gydytojų bylos“ procesui, Juziką – besimokantį tik labai gerais pažymiais studentą – nepaaiškinus priežasčių pašalina iš MIFI ir siunčia Traktorių gamybos institutui „pastiprinti“. Daug savaičių Juzikas nepailstamai mina TSRS aukštojo mokslo ministerijos slenksčius, ir pagaliau jam pavyksta išsireikalauti perskirstymo į Gorkio (vert: dabar Žemutinis Naugardas /arba Nižnij Novgorodas/) universitetą. Ten po karo iš evakuotų ir ištremtų mokslininkų susiformavo stipri fizikos mokykla. Pasisekė? Kažin, ar taip. Budrus mokslo dalies skyriaus „viršininkas“ netruko pastebėti programų nesutapimus: MIFI bendrasis anglų kalbos valandų skaičius pasirodė esąs 6 (šešiomis!!!) valandomis mažesnis, nei Gorkio universitete. Iš Gorkio teko išvykti.

Juzikui teko grįžti į Vilnių. Tai įvyko baigiantis 1953 metų pavasariui. Išvyto iš Maskvos studento į Vilniaus universitetą taip pat nepriėmė. Netekęs vilties Juziko tėvas kreipėsi pagalbos į savo pažįstamą – statybos tresto valdytojo pavaduotoją Josifą Tinovskį. Ir šiuo atveju galime kalbėti apie tokią situaciją, kuomet „blatas“ pasirodė esąs stipresnis už valstybinį antisemitizmą: Juzikas buvo priimtas į ketvirtą Vilniaus universiteto fizikos-matematikos fakulteto kursą. Savo žiniomis Juzikas taip apstulbino visus dėstytojus, kad jau 1953 metų lapkritį laikraštis „Tarybinis studentas“ išspausdino jo nuotrauką rubrikoje „Geriausieji universiteto žmonės:

Baigęs studijas universitete, Juzikas gauna šaukimą į kariuomenę. 16-osios lietuviškosios divizijos karys, eilinis Levinsonas, įsigudrina per dvejus tarnybos metus apmąstyti ir parašyti tris mokslinius straipsnius, kuriuose nagrinėjamos atominės spektroskopijos problemos. Jie buvo pateikti žurnalams „Lietuvos TSR MA fizikos ir technikos instituto darbai“ ir „Lietuvos TSR MA darbai“. Išspausdinti juose 1956-57 metais, šie straipsniai neilgai trukus tapo klasika ir daugeliui metų nulėmė didumos Lietuvos fizikų teoretikų kandidato ir daktaro /vert: nepriklausomoje Lietuvoje – atitinkamai daktaro ir habilituoto daktaro/ disertacijų temų pasirinkimą.

Šių „kareiviškų“ Levinsono darbų rezultatus cituoja L. Landau ir E. Lifšicas trečiame jų išleisto „Teorinės fizikos kurso“, tapusio viso pasaulio fizikų biblija, tome (žr. Квантовая механика (нерелятивистская теория), М.: Наука, 1963, второе издание).

Pirmą kartą apie ją sužinojau dar iki anksčiau minėto trečiojo tomo pasirodymo. Tai nutiko pačioje praeito amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje Vilniuje vykusiame atominės spektroskopijos seminare. Kai jame dalyvavęs svečias iš Maskvos – TSRS MA narys korespondentas I. Šapiro – sužinojo, kad auditorijoje yra Levinsonas, visiems girdint pasakė: „Jūsų rezultatą [diagraminį Vignerio ir Rakaho koeficientų sumavimo metodą] Landau įtraukė į rengiamą spaudai antrąjį „Kvantinės mechanikos“ leidinį.

Levinsono rezultatų citavimo „kultiniame L. Landau ir E. Lifšico vadovėlyje“ faktas minimas ir žymių Izraelio Weizmann`o instituto profesorių grupės straipsnyje, paskelbtame žurnale „Physics Today”.

Yra žinoma, kad Nobelio premijos laureato L. Landau darbuose teikiama labai nedaug nuorodų. Priežastis labai paprasta: šiam mokslininkui buvo kur kas paprasčiau ir greičiau pačiam gauti reikiamą rezultatą, nei gaišti laiką ieškant jo literatūroje. Kad skaitytojas, tolimas nuo teorinės fizikos, galėtų tinkamai suvokti anksčiau minėtos nuorodos „krūtumą“/vert: žarg. „krūtas“ – galingas, kietas, jėgiškas/, čia pateiksiu E. Lifšico pratarmės iš trečiojo „Kvantinės mechanikos“ leidinio (1974) fragmento fotokopiją:

2017 metais po mano straipsniu, perspausdintu Izraelyje leidžiamame tarptautiniame žurnale „Mes čia“ (rus. «Мы Здесь»), radosi komentaras:

Svečias | 2017 00 03 05:40

„Kiek pamenu, Jošua Benjaminovičius gimė čia, Haifoje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jo tėvai su Juziku atvyko į Lietuvą giminių aplankyti. Ten juos ir užklupo karas – TSRS užgrobė Lietuvą, ir grįžti jie nebegalėjo.

Ir dar: MIFI rektorius, matyt, ilgai nenorėjo šalinti puikaus studento ir, sutikdamas jį institute, apsimesdavo jo nepastebintis.

Kariuomenėje Jošua Benjaminovičiaus buvo įpareigotas padėti savo vyresniajam karininkui (nepamenu jo laipsnio) gauti, berods, brandos atestatą. Jo pareigos vadinosi „raštvedys“, ir apie tai jis pasakodavo su jam būdingu švelniu humoru“.

Savaime suprantama, aš nedelsdamas atsakiau Svečiui:

autorius | 2017 04 03 22:40

Svečiui | 2017 04 03 05:40

„Labai gaila, kad neparašėte, kas esąs.

Apie tai, kad Juzikas gimė Tel Avive (ne Haifoje), esu girdėjęs jau seniai. Be to, žinojau, kad jo tėvai turėjo savo „pardes“ [citrusų sodą]. Tačiau Juziko dokumentuose kaip gimimo vieta buvo nurodytas Kaunas.

Istorijos su MIFI rektoriumi nebuvau girdėjęs.

Kalbant apie jo tarnybą kariuomenėje esate teisus – jis buvo raštvedys (dėl regėjimo). Juzikas pasakodavo man savo tarnybos kariuomenėje istoriją, ir aš ją gerai įsiminiau.

Tuo vyresniuoju karininku buvo pulko štabo viršininkas papulkininkis Pšenko. Jis mokėsi 10-oje neakivaizdinės vakarinės mokyklos prie garnizono karininkų namų klasėje. Fiziką joje dėstė Juziko draugas Ima [Emanuilas] Levitanas, bet Juzikas to nežinojo.

Visi neakivaizdininkai, o jų daugumą sudarė karo dalyviai karininkai, gaudavo lapelius su namų užduotimis. Kartą per dvi savaites jie atsiskaitydavo, pateikdami mokytojui sąsiuvinius su uždavinių sprendimais. Pšenko, kuris apie fiziką neturėjo nė menkiausio supratimo, visada už išspręstus uždavinius gaudavo labai gerus pažymius. Tai matydamas, Ima ėmė specialiai skirti jam sudėtingesnius uždavinius. O Pšenko vis tiek išspręsdavo juos labai gerai. Baigėsi tuo, kad Ima ėmė jam skirti uždavinius iš Zubovo olimpiados užduočių rinkinio. Ir vis vien gaudavo teisingus atsakymus.

Istorijos pabaiga tokia. Kartą Pšenko neturėjo laiko (o gal patingėjo) ir neperrašė išspręstų uždavinių į savo sąsiuvinį, o tiesiog pateikė Juziko, kurio raštas buvo gražus ir labai aiškus, sąsiuvinį.

Savaime suprantama, Ima tuoj pat pažino Juziko raštą…

Susitikę jiedu smagiai juokėsi“.

Leisiu sau paviešinti vieną mažai žinomą faktą, kurio liudininku buvau. 1958 metų pradžioje gana autoritetingas žurnalas „Fizikos mokslų pasiekimai“ (rus. «Успехи физических наук») užsakė Levinsonui didelį straipsnį. Straipsnis buvo parašytas, bet taip ir neišvydo dienos šviesos, nes… negavo „viršininko“ sutikimo jį skelbti. Po šito nutikimo Juzikas drastiškai pakeitė savo mokslinių interesų kryptį – pasirinko kietojo kūno fiziką ir skyrė jai visą savo tolesnį gyvenimą.

Nuo 1957 iki 1966 metų Juzikas dirbo Lietuvos TSR MA fizikos ir matematikos institute, vėliau dvejus metus – Lietuvos TSR MA puslaidininkių fizikos institute.

Nė viename iš tų institutų šis žinomas fizikas teoretikas net neturėjo savo laboratorijos, nekalbant jau apie tai, kad būtų pasiūlyta jį išrinkti Lietuvos Mokslų akademijos nariu.

Nenorėdamas įžeisti savo kolegų, leisiu sau tvirtinti, jog vertinant mokslo darbų lygį nė vienas Tarybų Lietuvos fizikas teoretikas net nebuvo priartėjęs prie Levinsono darbų lygio. Tie, kurie su šia mano nuomone nesutinka, gali mesti į mane akmenį. Aš neįsižeisiu! Bet prieš metant patariu vis dėlto žvilgterėti į „Citation index” (Mokslinių straipsnių citavimo indeksas) arba pasinaudoti kita panašia nuoroda.

1968 metais Levinsonas gavo pasiūlymą dirbti TSRS MA L. Landau teorinės fizikos institute (TFI, rus. ИТФ). Jis priėmė siūlymą ir visiems laikams išvyko iš Lietuvos.

Po 40 metų vienas iš jo kolegų pakomentavo šią situaciją taip: „Šis kvietimas padarė tokį pat įspūdį, kokį būtų padaręs tolimojo kolonijinio garnizono kario kvietimas į karališkąją gvardiją“.

1985 metais Levinsonas paskirtas vadovauti naujai sukurto TSRS MA Mikroelektronikos technologijos problemų instituto teoriniam skyriui.

1992 jį pusmečiui pakvietė padirbėti Izraelio Weizmann`o institute. Į Černogolovką jis jau nebegrįžo. Štai ką apie tai pasakoja Konstantinas Kikoinas savo įdomiame straipsnyje „Matematikai ir fizikai XX amžiaus aštuntojo – dešimtojo dešimtmečio alijoje“ (rus. «Математики и физики в алие 70-х – 90-х годов ХХ века»):

„Didžiosios fizikų alijos pradininkams XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje savo duris plačiai atvėrė visi Izraelio universitetai. Fizikai, gavę Barecha ir Guastalla stipendijas, buvo priimami į Tel Avivo universitetą, Technioną (vert.: Izraelio technologijos institutą), ir Žydų universitetą Jeruzalėje. Weizmann`o institutas kartu su L. Landau teorinės fizikos institutu organizavo ilgalaikę bendrai vykdomų tyrimų programą, o jai pasibaigus keliems teoretikams iš Rusijos buvo pasiūlytos profesorių pareigos Rehovote…

Geriausio Izraelio mokslo centro – Weizmann`o instituto – istorijoje „buvusiems mūsiškiams“ atstovauja gana skaitlinga fizikų grupė. Šis faktas daug pasako apie rusiškos mokslo alijos kokybę, nes į instituto fizikos skyrius griežtai individualia tvarka patekdavo tik tie mokslininkai, kurie tenkino aukščiausius tarptautinius standartus. Iš rusakalbių darbuotojų tarpo pirmiausiai paminėtini Arkadijus Aronovas (1939 -1994) ir Jošua Levinsonas (1932-2008)…

Savo mokslinę karjerą J. Levinsonas pradėjo Vilniuje. Pažymėtina tai, kad mokslininko vardą jis pelnė darbais, skirtais judesio kiekio momento teorijos problemoms spręsti. Šios teorijos pradininku laikomas Izraelio teorinės mokyklos įkūrėjas G. Rakahas ( Giulio Rakah). XX amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje J. Levinsonas buvo pakviestas į naujai sukurtą L. Landau teorinės fizikos institutą (TFI). Černogolovkoje dalyvavo bendroje TFI – WI programoje, po to buvo priimtas į Weizmann`o institutą dirbti VATAT programoje, iš karto aktyviai įsijungė į mezoskopinių struktūrų tyrinejimą, paskelbė ne vieną dešimtį darbų, kurie savo kokybe nenusileido jo Černogolovkos laikotarpio darbams, gavo prestižinę žymiems mokslininkams skiriamą A. Humbolto stipendiją (1996).

Izraelio fizikų bendruomenė mano, jog kalbant apie vyresnės kartos fizikus J. Levinsonas gali būti laikomas sėkmingiausiu absorbcijos pavyzdžiu“.

Weizmann`o instituto profesoriumi Juzikas buvo iki paskutinės savo gyvenimo dienos (2008 metų liepos 28 d.). Jo gyvenimo prasmę išsamiai atskleidė per laidotuves ištarta frazė:

„Kuklus Levinsono biuras tapo fizikų, kuriems reikėjo patarimo ir pagalbos, Meka“.

Tapęs našliu Juzikas Izraelyje gavo šansą ne tik pradėti naują mokslinį gyvenimą, bet ir naują šeimyninį gyvenimą. 1993 metų sausį jis vedė Natašą.

J. Levinsonas (angl.: I. B. Levinson, vėliau Y.B.Levinson; XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis pasikeitė savo vardo rašybą iš Ioshua į Yehoshua) yra daugiau nei dviejų šimtų mokslinių straipsnių ir trijų monografijų autorius/bendraautorius. Sąrašas, į kurį įtraukti 145 iki išvykimo į Izraelį 1992 metais išspausdinti straipsniai, skelbiamas TFI tinklalapyje, kitus 57 galima rasti adresu scholar.google.com.

Levinsonas buvo maždaug 20 disertacijų vadovas.

Jo darbai, skirti puslaidininkių fizikos problemoms spręsti, buvo apdovanoti TSRS valstybine premija (1987) ir Aleksanderio fon Humbolto fondo premija (1996).