Эссе
Искусство – событие, происходящее в нашей душе.
Ги Дебор

В мощном потоке воображения Чюрлёниса (1875–1911) можно отчётливо увидеть два направления: вселенский космический охват и пристальное внимание к земной природе. Он смотрит своим взглядом из-за каких-то неведомых далей на движение грандиозных миров и одновременно восхищённо наблюдает за деталями окружающего земного пространства. В его картинах мы слышим возвышенную оду вселенной, гимн духу и разуму, видим великую мечту. Распускается ласковое солнце, и отдалённое эхо, доносящееся с полей, приобретает своё звучание в его картинах.
Для нас он остаётся и глубоким философом, и восторженным ребёнком. Цветы и облака, крылья бабочек и свечи, деревья с протянутыми к небу вершинами и колеблющимися ветвями, воздушные строения и объекты природы, похожие на трепещущие паруса, служили теми знаками, которые наполняли живым чувством его красочный философский язык.
Талант и своеобразие личности проявляют себя в его картинах и музыке по-разному. Но они узнаваемы и неповторимы, потому что в них весь он сам. Вдохновение он черпал в родном краю в Друскининкай. И в музыке его звучат отголоски того, что он берёг в своём сознании с детских лет. В картинах и музыке Чюрлёниса есть немало сложных моментов, но в его произведениях не существует того, что недоступно разуму и чувствам любого человека. Он говорит с нами на поэтическом языке искусства. Беспрестанное движение и жизненная энергия рассыпаются водопадными струями и влекут нас в его сказочный мир.
Нас покоряют благородство и возвышенность чувств, которые присущи самому художнику и его творчеству. Он романтичен и искренен, откровенен и сдержан, в его стиле нет бездумной красивости. Его творения требуют огромного внимания и напряжённого переживания. Сочетание лёгкости и хрупкости с предельной выразительностью глубокой мысли – так беседует с нами Чюрлёнис.
Его любимое занятие – смотреть на звёзды вызывало у художника новый поток образов, мыслей и чувств. «В подобные мгновенья хорошо забыть, откуда ты и куда идёшь, как тебя зовут и смотреть на всё глазами ребёнка», – признавался он в письме из Праги Брониславе Вольман. – «Если бы можно было жить так, с постоянно широко раскрытыми глазами на всё, что прекрасно, и не просыпаться, не приходить в себя».
Его картины наполняют пространство мерцающим туманным светом звёзд, шелестом леса, шумом морской волны. Сказка была жизненной пищей ума и фантазии его творчества, легенды и песни – жизненной необходимостью. Художник создал множество поэтических зрительных образов, которые после знакомства с его картинами продолжают жить в нашем сознании. В его живописи равнозначны явь и иллюзия: в картинах ощущается их взаимопроникновение и обратимость. Его музыка и картины не только прозрачны и хрупки, но сосредоточенны и сдержанны. Равновесие сдержанности и живого волнения свойственно большинству его произведений. На утончённом языке его живописи можно говорить с близкими людьми, друзьями, любимыми.
В «Сонатах Весны»: Allegro, Andante, Scherzo и Finale, написанных в 1907 году, мы обнаруживаем оптимистическое начало его творчества, его стремление видеть землю, освещённой лучами гармонии и красоты. Если рассуждать о музыке, к примеру, возьмём наполненную мечтательностью поэму «В лесу». Ознакомившись с произведением, мы подмечаем скрытый философский смысл, окрашенный светлым романтическим беспокойством.
Знаки зодиака в культуре изначально связаны с аллегорической мыслью о вечном движении, о непрерывности хода времён, о повторяемости и обновлении. Эти мысли всегда волновали Чюрлёниса и, глядя на его картины, мы испытываем чувство приобщения к великой тайне бесконечного мироздания.
Картины из цикла «Зодиаки» производят удивительное впечатление: вибрирующий, прозрачно-тёплый живой колорит красок сочетается с богатством и разнообразием композиционных приёмов. С помощью их художник преодолевает неподвижность изображаемых силуэтов. Чюрлёнис воспроизводит промежуточное неустойчивое состояние светил. И мы воспринимаем время ещё значительнее, осознаём его мерную эпическую поступь, и вечность вселенной становится всё более ощутимой.
Чюрлёнис своими произведениями приглашает зрителя вступать вместе с ним на путь ассоциаций, чтобы в цепочке связанных друг с другом явлений отыскать свою тему размышлений. Предлагает рассуждать о сходстве в качествах и свойствах разнородных предметов, используя аналогии. Как он бывал счастлив, когда ему случалось узнать, что его искусство понято и достигает сердца зрителя!
Мстислав Добужинский безоговорочно признал талант художника, искренне восторгаясь его творчеством. Он говорил, что полотна художника оригинальны и необычны, и не похожи ни на какие другие картины. А природа его творчества представляется глубокой и скрытой. Добужинский ценил умение Чюрлёниса заглянуть в бесконечность пространства, в глубь веков.
Миропонимание художника, утончённый философский язык произведений позволили Чюрлёнису быть художником чрезвычайно широким и глубоким, далеко шагнувшим за круг национального искусства.
В творчестве Чюрлёниса особо радует его неподкупная искренность, мечта, отражающаяся в облаках и в вибрирующих, словно паруса, изображаемых объектах, но вместе с тем нас привлекает глубокое духовное содержание его произведений.
© Раиса Мельникова,
Вильнюс,
Литва

Čiurlionio burės ir debesys
Esė
Menas yra įvykis, vykstantis mūsų sieloje.
Guy Debord
Galingame Čiurlionio (1875–1911) vaizduotės sraute aiškiai įžvelgiamos dvi kryptys: universalus, kosminis mastas ir didelis dėmesys žemiškai gamtai. Jis iš nežinomo atstumo žvelgia į grandiozinių pasaulių judėjimą ir kartu su susižavėjimu stebi jį supančios žemiškos erdvės detales. Jo paveiksluose girdime didingą odę visatai, himną dvasiai ir protui, regime didingą sapną. Švelni saulė pražysta, o tolimi aidai, sklindantys iš laukų, atranda savo rezonanciją jo paveiksluose.
Mums jis išlieka ir gilus filosofas, ir entuziastingas vaikas. Gėlės ir debesys, drugelių sparnai ir žvakės, medžiai su į dangų siekiančiomis viršūnėmis ir siūbuojančiomis šakomis, eterinės struktūros ir gamtos objektai, primenantys plazdėjančias bures – visa tai buvo simboliai, kurie jo spalvingą filosofinę kalbą prisotino gyvybingomis emocijomis.
Jo asmenybės talentas ir unikalumas įvairiais būdais pasireiškia jo paveiksluose ir muzikoje. Tačiau jie atpažįstami ir unikalūs, nes juose atsispindi jis pats. Įkvėpimo jis sėmėsi iš gimtųjų Druskininkų. O jo muzika atkartoja tai, ką jis brangino savo sąmonėje nuo vaikystės. Čiurlionio paveiksluose ir muzikoje gausu sudėtingų momentų, tačiau jo darbuose nėra nieko, kas būtų nepasiekiama bet kurio žmogaus protui ir emocijoms. Jis kalba su mumis poetine meno kalba. Nenutrūkstamas judėjimas ir gyvybinė energija teka tarsi krintančios srovės, įtraukdamos mus į jo pasakų pasaulį. Mus žavi emocijų kilnumas ir didingumas, būdingas pačiam menininkui ir jo kūrybai. Jis romantiškas ir nuoširdus, atviras ir santūrus; jo stiliuje nėra neapgalvoto grožio. Jo kūriniai reikalauja didelio dėmesio ir stiprių emocijų. Lengvumo ir trapumo derinys su didžiausiu gilios minties išraiškingumu – taip su mumis kalba Čiurlionis.
Jo mėgstamiausia pramoga – žvaigždžių stebėjimas – pažadino naują vaizdinių, minčių ir jausmų srautą. „Tokiomis akimirkomis gera pamiršti, iš kur esi ir kur eini, savo vardą ir į viską pažvelgti vaiko akimis“, – prisipažino jis laiške iš Prahos Bronislavai Wolman. „Jei tik būtų galima taip gyventi, nuolat plačiai atmerktomis akimis viskam, kas gražu, ir niekada nepabusti…“
Jo paveikslai užpildo erdvę mirgančia, miglota žvaigždžių šviesa, miško ošimu ir jūros bangų ošimu. Pasakos buvo jo kūrybos gyvybės šaltinis, kurstė vaizduotę; legendos ir dainos buvo gyvybiškai svarbi būtinybė. Menininkas sukūrė daugybę poetinių vaizdinių, kurie ir toliau gyvena mūsų sąmonėje ilgai po to, kai pamatome jo paveikslus. Jo mene realybė ir iliuzija yra lygiavertės: jų persipynimas ir grįžtamumas jaučiami paveiksluose. Jo muzika ir paveikslai yra ne tik skaidrūs ir trapūs, bet ir sutelkti bei santūrūs. Daugumai jo darbų būdinga santūrumo ir gyvybingų emocijų pusiausvyra. Rafinuota jo paveikslų kalba leidžia kalbėtis su artimaisiais, draugais ir mylimaisiais. 1907 m. parašytose „Pavasario sonatose“ – „Allegro“, „Andante“, „Scherzo“ ir „Finale“ – atrandame optimistinę jo kūrybos dvasią, troškimą matyti žemę, nušviestą harmonijos ir grožio spindulių. Kalbant apie muziką, pavyzdžiui, prisiminkime svajingą poemą „Miške“. Susipažinę su kūriniu, pastebime paslėptą filosofinę prasmę, persmelktą šviesaus romantiško nerimo.
Kultūroje Zodiako ženklai neatsiejamai siejami su alegorinėmis amžino judėjimo, laiko tęstinumo, kartojimo ir atsinaujinimo idėjomis. Šios mintys visada rūpėjo Čiurlioniui, o žvelgdami į jo paveikslus, patiriame ryšį su didžiąja begalinės visatos paslaptimi.
„Zodiakų“ ciklo paveikslai sukuria nepaprastą įspūdį: ryškios, skaidriai šiltos, sodrios spalvos derinamos su kompozicijos technikų sodrumu ir įvairove. Jų pagalba menininkas įveikia vaizduojamų siluetų nejudrumą. Čiurlionis atkuria tarpinę, nestabilią dangaus kūnų būseną. Ir laiką suvokiame dar reikšmingiau, suvokdami jo išmatuotą, epinį žingsnį, o visatos amžinybė tampa vis labiau apčiuopiama.
Savo kūriniais Čiurlionis kviečia žiūrovą prisijungti prie asociacijų kelionės, atrasti savo apmąstymų temą tarpusavyje susijusių reiškinių grandinėje. Jis kviečia žiūrovus apmąstyti skirtingų objektų savybių panašumus, pasitelkdamas analogijas. Kaip jis džiaugėsi supratęs, kad jo menas buvo suprastas ir pasiekė žiūrovo širdį!
Mstislavas Dobužinskis besąlygiškai pripažino menininko talentą, nuoširdžiai žavėjosi jo kūryba. Jis teigė, kad menininko drobės yra originalios ir neįprastos, nepanašios į jokias kitas. Jo kūrybos pobūdis atrodė gilus ir paslėptas. Dobužinskis vertino Čiurlionio gebėjimą žvelgti į erdvės begalybę, į amžių gelmes.
Menininko pasaulėžiūra ir rafinuota filosofinė jo kūrinių kalba leido Čiurlioniui būti išskirtinai plačiu ir giliu menininku, peržengiančiu nacionalinio meno ribas.
Čiurlionio kūryboje ypač džiugina nepaperkamas nuoširdumas, debesyse ir vaizduotuose objektuose, virpančiuose lyg burės, atsispindinti svajonė, tačiau kartu mus traukia ir gilus dvasinis jo kūrinių turinys.
© Raisa Melnikova,
Vilnius, Lietuva

Ciurlionis's Sails and Clouds
Essay
Art is an event that takes place in our soul.
Guy Debord
In the powerful flow of Čiurlionis's (1875–1911) imagination, two directions are clearly discernible: a universal, cosmic scope and a keen attention to earthly nature. He gazes from some unknown distance at the movement of grandiose worlds and simultaneously observes with admiration the details of the surrounding earthly space. In his paintings, we hear a sublime ode to the universe, a hymn to spirit and reason, and see a great dream. The gentle sun blossoms, and the distant echoes coming from the fields find their resonance in his paintings.
For us, he remains both a profound philosopher and an enthusiastic child. Flowers and clouds, butterfly wings and candles, trees with their tops reaching to the sky and swaying branches, ethereal structures and natural objects resembling fluttering sails—these served as the symbols that imbued his colorful philosophical language with vibrant emotion.
The talent and uniqueness of his personality manifest themselves in his paintings and music in various ways. But they are recognizable and unique because they are wholly himself. He drew inspiration from his native Druskininkai. And his music echoes what he cherished in his consciousness since childhood. Čiurlionis's paintings and music contain many complex moments, but nothing in his works is inaccessible to the mind and emotions of any person. He speaks to us in the poetic language of art. Incessant movement and vital energy flow like cascading streams, drawing us into his fairytale world. We are captivated by the nobility and sublimity of emotion inherent in the artist himself and his work. He is romantic and sincere, frank and restrained; his style is devoid of thoughtless prettiness. His creations demand intense attention and intense emotion. A combination of lightness and fragility with the utmost expressiveness of profound thought—this is how Čiurlionis speaks to us.
His favorite pastime—stargazing—evoked a new flow of images, thoughts, and feelings in the artist. "In such moments, it's good to forget where you're from and where you're going, your name, and to look at everything with the eyes of a child," he confessed in a letter from Prague to Bronislava Wolman. "If only one could live like this, with eyes constantly wide open to all that is beautiful, and never wake up, never come to one's senses."
His paintings fill the space with the shimmering, misty light of stars, the rustling of the forest, and the sound of the sea waves. Fairy tales were the lifeblood of his creativity, fueling his imagination; legends and songs were a vital necessity. The artist created numerous poetic visual images that continue to live in our consciousness long after we've seen his paintings. In his art, reality and illusion are equivalent: their interpenetration and reversibility are felt in the paintings. His music and paintings are not only transparent and fragile, but also focused and restrained. A balance of restraint and vibrant emotion characterizes most of his works. The refined language of his paintings allows one to speak with loved ones, friends, and loved ones.
In the "Spring Sonatas"—Allegro, Andante, Scherzo, and Finale, written in 1907—we discover the optimistic spirit of his work, his desire to see the earth illuminated by rays of harmony and beauty. Speaking of music, for example, consider the dreamy poem "In the Forest." Having become familiar with the work, we notice a hidden philosophical meaning, tinged with a bright romantic unease.
Zodiac signs in culture have always been associated with allegorical ideas about eternal movement, the continuity of time, repetition, and renewal. These thoughts have always preoccupied Čiurlionis, and looking at his paintings, we experience a sense of connection to the great mystery of the infinite universe.
The paintings from the "Zodiacs" cycle create a striking impression: vibrant, transparently warm, vibrant colors are combined with a richness and diversity of compositional techniques. With their help, the artist overcomes the immobility of the depicted silhouettes. Čiurlionis reproduces the intermittent, unstable state of the celestial bodies. We perceive time even more significantly, becoming aware of its measured, epic gait, and the eternity of the universe becomes ever more tangible.
Čiurlionis, through his works, invites the viewer to join him on a journey of associations, to find their own theme of reflection in a chain of interconnected phenomena. He invites us to reflect on the similarities in the qualities and properties of disparate objects using analogies. How happy he was when he learned that his art was understood and reached the viewer's heart!
Mstislav Dobuzhinsky unconditionally recognized the artist's talent, sincerely admiring his work. He said the artist's canvases were original and unusual, unlike any other. The nature of his work seemed profound and hidden. Dobuzhinsky valued Čiurlionis's ability to peer into the infinity of space, into the depths of centuries.
The artist's worldview and the refined philosophical language of his works allowed Čiurlionis to be an exceptionally broad and profound artist, reaching far beyond the confines of national art.
Čiurlionis's work is particularly pleasing for its incorruptible sincerity, a dream reflected in the clouds and the objects depicted, vibrating like sails. At the same time, the profound spiritual content of his works is captivating.
© Raisa Melnikova,
Vilnius,
Lithuania
